Apie mane trumpai

Trumpai apie Boris Chudinskij  rašo Gražina SIDEREVIČIENĖ  

 Borisas iš vaikystės silpnaregis. Nuo 2000 m. yra Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos narys. Neakivaizdžiai baigė Maskvos liaudies meno universitetą ir įgijo vaizduojamojo meno specialybę. Borisas - menininkas, besidomintis įvairiomis vaizduojamojo meno rūšimis. Vaikystėje pradėjo nuo tapybos studijų pas žinomą menininką Anatolijų Stiško, vėliau susižavėjo metalo technika ir apdirbimu. Ilgai ėjęs ieškojimų keliu, atrado sau itin artimą meno sritį - keramiką. Pirmieji jo darbai buvo pripažinti 1987 m. Kauno dailės darbų gamybinio kombinato "Dailė" meno tarybos. Be gaminių iš molio, jį žavėjo medis, todėl neatsitiktinai netrukus pasirodė meniški jo rankų "sušildyti" drožiniai: angelai, rūpintojėliai. 

1999 m. jaunasis menininkas sudarė sutartį su Nacionaliniu M. K. Čiurlionio dailės muziejumi, pagal kurią muziejus įgijo teisę kaip suvenyrus parduoti menininko pagamintus dirbinius iš medžio ir keramikos. Pirmoji medžio dirbinių paroda įvyko 2008 m. Alytuje ir buvo skirta Antano Jonyno 85-osioms gimimo metinėms. 2010 m. dalyvavo respublikiniame medžio drožėjų plenere, "Zelvoje". Pirmoji keramikos gaminių paroda buvo atidaryta LR Seime 2012 m. balandžio mėn. ir sulaukė palankaus žiūrovų vertinimo. Ši paroda - pirmoji autorinė, joje eksponuojami medžio ir keramikos darbai, kurie jaudina vaizduotę, rodo lakią autoriaus fantaziją, meilę kūrybai. 

Pristatydamas parodą, autorius papasakojo, kaip susidomėjo medžiu ir keramika. Sakė esąs laimingas, kad šis pomėgis tapo jo gyvenimu būdu. Kalbėdamas apie parodoje eksponuojamą rūpintojėlį, visus nustebino - mat ši skulptūra ilgus metus saugojo jo namus ir buvo atnaujinta parodai. Autorius sakė, kad viską, ką lankytojai mato parodoje, yra tik jo rankų darbas. Su dideliu susidomėjimu lankytojai apžiūrėjo eksponuojamus meniškus dirbinius. Iš daugelio lankytojų autorius sulaukė ypač šiltų atsiliepimų. Vienas iš tokių buvo aktorius Petras Venslovas - jis pažadėjo: jeigu Borisas ruoš kitą parodą, aktorius būtinai dalyvaus pristatyme ir paskaitys eilių. Ne vienas lankytojas norėjo čia pat įsigyti Boriso darbų, tačiau jie buvo neparduodami, kadangi parodos trukmė - iki vasario 3 dienos. Autorius džiaugėsi, kad pirmoji personalinė paroda tikrai pavyko. Kartu su Borisu džiaugėsi visa Kauno aklųjų ir silpnaregių bendruomenė. 

Naujesnis straipsnis apie Boris Chudinskij  Žurnale "Mūsų žodis" NUO MOLINĖS ŠVILPYNĖS IKI...

Esu kaimo vaikas, gal todėl nebuvau ir nesu abejinga liaudies menui. Kiekvienas molinukas, medžio drožinys ar margaspalvė tautinė juosta tarsi seka savo pasaką, legendą ar mitą. Žadina vaizduotę, primena senolių puoselėtas, saugotas kraičio skrynias, kryželį ant Kalėdų ar Velykų stalo, vandenį iš šulinio gruoblėtame moliniame ąsotyje. Dar ir šiandien kaimų ar mažų miestelių žmonės renka senovinius rakandus, įrankius ar kitus buities daiktus ir kuria etnografinius muziejus, kad ir ateityje žinotume, kaip gyveno mūsų protėviai. 

Ir savo bendruomenėje turime pynėjų, drožėjų, keramikų, kurių dirbiniai puošia miestų ir miestelių muges, parodas. Kalbinu šešiasdešimtojo gimtadienio slenkstį perkopusį Kauno aklųjų ir silpnaregių centro keramikos būrelio vadovą Borisą Chudinskį. Smalsauju, iš kur kilęs, kaip jaučiasi atšventęs jubiliejų. 

- Esu kaunietis, mano tėtis gyveno Kruonių kaime, Kaišiadorių rajone. Mama - maskvietė, atvyko į Lietuvą pasisvečiuoti pas komandiruotėje buvusius tėvus, pamatė dailų jaunikaitį, įsimylėjo ir liko. Dirbo braižytoja "Pergalės" gamykloje Kaune. Vaikystėje daug vasarų praleidau Ukrainoje, Donbase. Ten gyveno mano močiutė. Prisimenu ramią gyvenvietę, puikius draugiškus žmones. Todėl šiandien sunku klausytis žinių apie skaudžius įvykius ir dar skaudesnius žmonių likimus Ukrainoje. Norėčiau ten apsilankyti, parymoti prie močiutės kapo, tik vargu, ar rasiu ką nors iš artimųjų - gal jau ir gyvų nebėra. Ryšiai seniai nutrūko. 

Nutraukiu šią skausmingą temą ir vėl grįžtame į Boriso vaikystę. Juk šiame laiko tarpsnyje piešiame gražiausius ateities vaizdus, audžiame svajones ir jomis tikime. Klausiu, apie ką svajojo jis. 

- Didelių svajonių lyg ir neturėjau, tik labai mėgau piešti. Piešiau ir man sekėsi - čia gal mamos genai. Ji taip pat puikiai darbavosi pieštuku ir teptuku, bet... Dar būdamas antroje klasėje suvokiau, kad neįžiūriu, kas parašyta lentoje. Gydytojai nustatė diagnozę - progresuojanti trumparegystė. O aš vis piešiau ir, kai 8 klasėje reikėjo parašyti rašinį apie savo būsimą profesiją, aš, žinoma, prisipažinau, kad noriu mokytis tapybos. Gydytojai tarė griežtą "ne" - liepė pamiršti visokius menus. 

Tiesa, vaikystėje lankiau Kauno meno mokyklą, bet neilgai. Susirgau, nevaikiškai išsigandau, kad tikriausiai mirsiu, nors vėliau paaiškėjo, kad tai tebuvo gripas. 

Dvi mokyklas lankyti buvo per sunku, reikėjo rinktis bendrojo lavinimo mokyklą. Baigęs aštuonmetę, nutariau - duoną užsidirbsiu pats. Įsidarbinau metalo apdirbimo gamykloje "Pergalė". Po darbo lankiau vakarinę vidurinę mokyklą. Gavęs atestatą, mokslus neakivaizdiniu būdu tęsiau politechnikume, kur įsigijau metalo apdirbėjo specialybę. Bet galvoje vis kirbėjo mintis grįžti prie menų. Taigi, vėl neakivaizdžiai pradėjau studijas Maskvoje, Liaudies meno universitete, kur įsigijau vaizduojamojo liaudies meno specialybę. 

Klausiu, kaip susidraugavo su moliu, prakalbino medį, įminė jų paslaptis. 

- Pradėjau lankytis mugėse, domėtis, kaip dirba šio amato žinovai. Aš juokauju, kad viskas prasidėjo nuo molinės švilpynės ir tik daug vėliau atėjo metas čiulbantiems paukščiukams, rūpintojėliams. Vis rodės, kad juose yra kažko gyvo, jaudinančio ne tik mane, bet ir kitus. Neslėpsiu - norėjau ir užsidirbti, nes prastėjant matymui gamykloje dirbti buvo per sunku. Reikėjo kažkuo verstis. Pasirodo, molis ir medis buvo tai, ko man reikėjo. Tai nebuvo labai paprasta. Laukė ilgas, kruopštus darbas - patirtis neateina savaime. Nuėjau gerą kelio galą, kol reikli Dailės gamybinio kombinato meno taryba liko patenkinta mano dirbiniais. Gavau verslo liudijimą ir pats pradėjau dalyvauti mugėse. Po truputį brendau. Tuo metu gyvenau Neveronyse prie Kauno - čia pat miškas, žaliavos gaminiams visada rasi. Gamtoje visada jaučiausi puikiai. Medis žadina fantaziją, todėl bandau įkvėpti jam gyvybę. Plačiai išsikerojusios liepos, beržo ar uosio šakos man jau yra gamtos stebuklai - skulptūros, tiesiančios į tave rankas. Kuriu pagal savo matymo galimybes. Smulkias detales, raukšleles išdrožti darosi vis sunkiau. Kažkada, tiesa, neilgai, lankiau tapytojo Anatolijaus Stiško studiją. Šis žmogus anuometinės valdžios nebuvo labai toleruojamas, nes nenorėjo pildyti užsakymų, susijusių su politine tematika, - jam labiau prie širdies buvo peizažai. Tuo metu, kai jis mane mokė, pats kūrė vitražą. Prisimenu jo pamokymą: net menkiausių detalių tame pačiame vitraže negalima kartoti. Neužmiršau to patarimo iki šiandienos - savo darbuose stengiuosi šito vengti. 

Garsiai pamąstau ir klausiu: "Ar buvo tavo kūrybinėje veikloje žmogus, susijęs su tautodaile, amatais, kuris įkvėpė, tapo autoritetu ir į kurį norėtum lygiuotis?" 

Borisas tarsi laukė šito klausimo. 

- Buvo ir yra tautodailininkas, liaudies menų kūrėjas Povilas Malinauskas. Tikroji jo specialybė - biologas. Stebina šio žmogaus energija, kūrybiškumas, noras išsaugoti tautinį paveldą. Visoje Lietuvoje žinomas gamtos kampelis Čiobiškėse "Malinausko takas", kurį jis pats ir sukūrė. Tai puikus medžio drožėjas, tapytojas, be to, jis užsiima ir kalvystės amatu. Gražaus amželio, ilgabarzdis, ilgaplaukis. Stebiuosi, iš kur turi tiek entuziazmo, kūrybinių minčių. Į šį žmogų tikrai norėčiau lygiuotis. Esu tikras, kad mano kūrybai, jos formoms įtakos turėjo muziejų lankymas. Tai buvo vaikystės ir jaunystės dienomis, kai į muziejus mus vesdavo klasės auklėtoja. Įspūdžiai liko visam gyvenimui. Kuriančiam žmogui idėjų ir minčių niekas nepateikia ant lėkštutės. 

Teiraujuosi, kaip gimsta tie spalvingi tigriukai, arkliukai ar tokie mėgstami angelai, - koks jausmas, kai lieti savo rankomis sušildytas figūrėles. 

- Labai skirtingai. Kartais būna - sugalvoji ir netrunki įgyvendinti, o kartais metų metais tenka brandinti, tiesiog "išnešioti" idėją. Procesas neturi sustoti - reikia dirbti kasdien. Kitaip - kažką prarasi. Tikrai mėgstu kurti angelų figūrėles - tai išties jaudina, ieškau naujų formų, naujų bruožų ir džiaugiuosi, jeigu kam nors patiko, kas nors įsigijo. Tik tada angelai suranda savo namus ir, tikiuosi, pasilieka. Žiūriu į savo darbus internete - jų tiek daug ir tokių įvairių. Tiek tikrai nebūčiau sukūręs, jeigu 2000 metais nebūčiau tapęs LASS Kauno miesto filialo bendruomenės nariu. Čia sulaukiau paskatinimo ir palaikymo. Esu dėkingas tiems žmonėms, kurių dėka turiu mėgstamą darbą, kuriems padedant dalyvavau plenere "Zelvos" poilsiavietėje, - ten pasiliko dvi mano rankomis sukurtos skulptūros "Pavasaris" ir "Nojus". Tokių geranoriškų žmonių dėka surengiau autorinę molio ir medžio dirbinių parodą Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje. Jaučiuosi reikalingas ir tai teikia didelį pasitenkinimą, norą tobulėti. Jei nebūčiau sąjungos narys, neturėčiau tokių galimybių. Žinoma, kažką daryčiau, nesėdėčiau rankas sudėjęs, bet mano darbai nebūtų tokie matomi. Bendravimas su tokio pat likimo neabejingais mano kūrybai žmonėmis - didelė gyvenimo dovana. Stengiuosi ją priimti su pagarba ir meile. 

Noriu sužinoti, ką Borisas veikia laisvalaikiu, kaip atsipalaiduoja. 

Vyriškis mielai atsako: 

- Be galo mėgstu knygas - istorijos, fantastines ar detektyvus. Nesvarbu, kad tik būtų įdomu skaityti. Kol matymas leido, skaičiau reginčiųjų raštu. O šiuo metu skaitau garsines. 

Dar vienas pomėgis - kelionės. Esu smalsus - vis trokštu pamatyti kažką nauja, lankau muziejus. Dažnai grįžtu kupinas naujų sumanymų, be to, prieš kelerius metus pradėjau sportuoti, kasmet dalyvauju "Zelvoje" vykstančiose aklųjų ir silpnaregių kroso varžybose. Džiaugiuosi, kad dar galiu tai daryti. Šiemet savo amžiaus grupėje laimėjau pirmąją vietą. Stengiuosi neprarasti formos. 

Grįžtame prie vadovo kasdieninės veiklos. Klausiu, kaip klostosi reikalai keramikos būrelyje: ar nesudėtinga regos neįgaliajam perprasti šio amato subtilybes? 

- Reikia laiko ir kantrybės - tada problemų nebus. Neregiams reikia daugiau laiko, kad suvoktų, ko reikalauju ir kaip tai reikia padaryti. Silpnaregiams paprasčiau - jie mato spalvas, jiems lengviau įvertinti tai, ką nuveikė. Su kolektyvu sutariame puikiai. Nesusipratimų pavyksta išvengti. 

Klausausi šio darbštaus kūrybingo, niekada fantazijos nestokojančio dailiųjų amatų meistro, o akys mato nesuskaičiuojamą daugybę spalvingų figūrėlių, išdėliotų kūrybinėse dirbtuvėse. Čia savo amato paslapčių jis moko neregius ir silpnaregius. Viena uoliausių jo mokinių yra visur suspėjanti Eglė Žagelytė. Ją matau ir pinančią, ir lipdančią, ir dalyvaujančią visuose centro organizuojamuose renginiuose. 

Gera, kai tavo darbas duoda vaisių, kai iš tavęs mokosi, kai turi kuo pasidžiaugti ir kitiems parodyti. Borisas sako stebintis savo paties, kaip kūrėjo, brendimą - yra išsaugojęs ir keletą pirmųjų darbų. 

Jubiliatui belieka palinkėti neprarasti to optimizmo, noro dalintis tuo, kuo yra gamtos apdovanotas, džiuginti žmones savo sukurtais darbais. Ir kantriai, kaip jis ir daro, - auginti šiems amatams neabejingus žmones. 
šaltinis VšĮ "Brailio spauda" / Žurnalo "Mūsų žodis" redakcija
http://www.musuzodis.lt/mz/201411/str09.htm